Į pradžią

ALMA

ALMA

Valdas Adamkus

"1944 metais ir mano, ir Almos šeimą išvijo iš Lietuvos besiartinanti antroji trėmimų banga. Po karo ji su tėvais ir seserimi gyveno labai gražioje vietoje - Pietų Vokietijoje, Bavarijoje, Alpių papėdėje įsikūrusiame Rozenheimo miestelyje. Ten po karo buvo susikūrusi maža lietuvių išeivių stovykla. Aš buvau kitoje Vokietijos vietoje. Iki išvykimo iš Lietuvos gyvenau ir mokiausi Kaune, Alma - Telšiuose, mūsų keliai Lietuvoje nebuvo susikirtę".

"1945 metais pasklido gandas, kad Vokietijoje steigiamos lietuviškos gimnazijos. Visi, kurie buvome ištroškę mokslų, pradėjome ieškoti kelių, kaip į jas pakliūti. Mokslų siekti atvažiavau į Pietų Bavarijos miestelį Eichštatą, ten buvo įkurta lietuvių gimnazija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pati didžiausia. Jau 1946 metais gimnazija išleido pirmąją laidą - net 55 abiturientus. Suvažiavome į ją iš visos Vokietijos. Alma irgi atvyko iš Rozenhaimo".

"Susirinkus gimnazistams, mano žvilgsnis krypo į geltonkasę mėlynakę margaitę. Tai buvo Alma. Vėliau mokėmės su ja vienoje gimnazijos baigiamojoje klasėje. Alma iš kitų išsiskyrė švelnumu, laikysena. Ne vienas aš tuo metu į ją žvilgčiojau gimnazijos klasėje".

Alma Adamkienė

"Mano tėvelis atstovavo "Telefunken" ir "Siemens" gamintojams vakarų Lietuvoje - visoje Žemaitijoje. Buvo prekiaujama radijo imtuvais, kitais elektros prietaisais, motociklais, dviračiais. Verslas sekėsi gerai, turėjome namą Telšių centre". 

"Prisimenu, buvo liepos mėnuo, mamos vardinės (ji - Ona). Mama iškepė tortą, atėjo svečių. Visi valgė tortą, gėrė vyną. Kalbos buvo liūdnos, visi buvo susirūpinę, žinojo, kas nutiks. Ir svarstė - važiuot ar nevažiuot iš Lietuvos, bet vis dėlto galiausiai nutarė, kad pasilikt neįmanoma, reikia bėgt".

"Bėgom i Švediją. Plaukėmė keliomis valtelėmis, iš viso gal koks šimtas žmonių. Pasiekti Švedijos krantų nepavyko. Visas valtis ir jomis plaukusius žmones sulaikė vokiečių patruliai. Iš pirmos sulaikytos valties žmones iškėlė, o valtį sušaudė ir  nuskandino. Mes buvo paskutiniai, kuriuos pagavo. Vyrus ir jaunus vaikinus išvežė į apkasus, o moteris ir vaikus - į Rygos kalėjimą. Kai rusai ėmė sparčiai artėti prie Rygos, mus išvežė į Vokietiją. Vokietijoje atsidūrėmė darbo stovykloje. Vėliau džiaugėmės, kad nepavyko patekti į Švediją, nes šios šalies valdžia išdavė pabėgėlius rusams".

"O vėliau - nelaimė. Tėvelis žuvo. Mano darbo krūvis jo netekus padidėjo, sveikata sušlubavo nuo įtampos. Gydytojas pasakė: "Privalote keisti savo gyvenimą, įpročius". Tada baigiau verslininkės karjerą. Ir nesigailėjau, nes daugiausia gyvenime dariau viską todėl, kad reikėjo, o ne todėl, kad būčiau labai norėjusi".   "Tyto alba", 2007 m.