Į pradžią

Deja vu. Vilnius 1974-1990

Deja vu. Vilnius 1974-1990

Naujoje žurnalistės, knygų autorės Ingos Liutkevičienės knygoje „Deja vu. Vilnius 1974-1990“ pasakojama apie sovietmečio kasdienybės ir švenčių užkulisius, prisimenant to meto Vilnių. Knyga atsirado iš pokalbių su 1974–1990 metais miestui vadovavusiu Algirdu Vileikiu. Čia nerasite jokios politikos, knyga parašyta lengvu stiliumi, į daugelį to meto aktualijų pažvelgta su lengva ironija ir humoru.

„Kad ir koks pilkas ir blankus dabar atrodo sovietmečio Vilnius nespalvotose fotografijose, mes jį mylėjome“.

„Pamiršti net save tame laike ir atrodo, kad mergina, stovėjusi eilėje prie tamsiai pilko, šiurkštaus tualetinio popieriaus ar šokoladu glaistytų lietuviškų sūrelių, buvau ne aš, o kokio nors kino filmo herojė. Apima tarsi atvirkštinio deja vu jausmas – nors ten buvai, bet lyg ir nebuvai“.

„Knyga jums primins gyvenimo tiesą – miestai gyvena ilgiau už santvarkas ir už mus, žmones“.

„Linkiu įdomios kelionės po sovietmečio Vilnių ir jums. Juk kartais taip norisi bent trumpam sugrįžti ten, iš kur atėjai, net jei tai ir nebuvo rojus...“

2 skyrius
Pigus šildymas ir neįveikiamas taboras

„Jei laiko mašina būtų galima nusikelti į 1974 metus, kai miestui pradėjo vadovauti Algirdas Vileikis, daugelį nustebintų toks vaizdas – rudenį ir net žiemą atverti beveik visų daugiabučių langai. Šildymas kainavo labai pigiai, tad kai bute būdavo per šilta, šilumą gyventojai išleisdavo atverdami langus ir orlaides.
Ką reiškia pigus šildymas? Viena vilnietė, iki šiol gyvenanti blokiniame dviejų kambarių 44 kv. m bute, rado 1980 metų vasario mėnesio sąskaitą už komunalines paslaugas: buto šildymas – 3 rubliai 60 kapeikų, karštas vanduo ir gyvatuko mokestis – 1 rublis 98 kapeikos, šaltas vanduo – 96 kapeikos, dujos – 48 kapeikos, laiptinės ir kiemo valymas – 39 kapeikos (viskas apskaičiuota pagal gyventojų skaičių, o šiame bute tuomet gyveno trys žmonės). Vidutinė alga tuo metu buvo 80–120 rublių“.

5 skyrius
Ketvirtadienis – žuvies diena

Didžiulės eilės vyrų nutįsdavo prie belangį bunkerį primenančio pilko pastato – alaus baro „Tauro ragas“ P. Cvirkos g. 43. (dabar V. Kudirkos g. 24). Bičiuliai užimdavo vienas kitam vietas eilėje, stovėdavo vieni už kitus. Palikęs eilėje bičiulį, susitvarkęs kokį reikalą ir sugrįžęs atgal, ne visada jį rasdavai viduje, dažnai jis tebestovėdavo lauke, tik kiek pasistūmėjęs durų link. Žiauriausias momentas būdavo, kai durininkas ranka užkirsdavo kelią ties tavimi – tai reiškė, kad daugiau žmonių nebetelpa ir lieki laukti lauke neribotą laiką. Todėl, patekęs į lyg bičių avilys ūžiantį alaus barą (moterų ten būdavo nedaug, joms vaikščioti į alaus barus sovietmečiu buvo nelabai padoru, beveik prilygo laisvam elgesiui), jausdavaisi lyg įžengęs pro dangaus vartus.