Į pradžią

Perpetuum mobile

Perpetuum mobile

Režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės atsiminimų knyga apie iškiliausias Lietuvos dramos ir operos teatro figūras, apie savo tėvą - legendinį režisierių Borisą Dauguvietį ir savo motiną aktorę Nelę Vosyliūtę-Dauguvietienę, taip pat apie savo gyvenimą - dinamišką, darbingą, kupiną nuotykių. 

"Neprisimenu, kas pamokė, jog sutemus reikia išbėgti į lauką ir parodyti mėnuliui pliką užpakalį. Tada mėnulis žmogų visada seka. Išbėgau, parodžiau. Jėzau, nuo to karto bijodavau išeiti vakare į lauką. Einu į tualetą, kuris, aišku, būdavo lauke, ir atrodydavo, kad mėnulis seka iš paskos ir viską mato. Nusiraminau tik grįžusi į Kauną, nes tarp šviesų nebeatrodė, kad jis į mane žiūri".

"Tėvas mokėjo bendrauti su valstiečiais, jam buvo įdomu. Jo kompanija vasarą būdavo aplinkiniai valstiečiai. Jie dažniausiai ir tapdavo pirmaisiais alaus degustatoriais. Kartą mama išvažiavo į Palangą, o tėvas, padaręs alaus, "užbaliavojo". Gėrė dvi ar tris dienas be perstojo. Aš pirmą kartą gyvenime parašiau mamai laišką: "Tėvas gėrė. Suėdė du kumpius, papjovė viščiukus, žąsį".

"Kaip reikėdavo važiuoti? Iš Kauno traukiniu iki Šiaulių. Siauruku Šiauliai-Biržai. Juo traukinukas važiuodavo lėtai. Biržus pasiekdavome po kokių šešių septynių valandų. Kartais dar birželio mėnesį būdavo šalta, tai tėvas su poetu Kaziu Binkiu, kurio gimtinė taip pat netoli Biržų, išlipdavo ir bėgdavo greta traukinio. Apšildavo - vėl įlipa. Biržuose laukdavo pakinkytas arklys su brička".

Gimnazijoje mokėsi toks Kvederavičius, baisus chuliganas. Per tikybos pamokas, užuot klausęs, kažin ką "pielavodavo" po stalu. Staiga pastoriaus (mes esame evangelikai reformatai, o vadindavo mus bambizais) balsas: "Kvederavičiau, ką pamatė Trys Karaliai atėję į mišką?" Gimnazistas atsistoja: "Medžius". Pastorius: "Sėsk tu, mėšlo krūva".

Kita mamos draugė Žalinkevičaitė-Petrauskienė apie savo vyrą operos dainininką Kiprą Petrauską pasakodavo mamai: "Tu įsivaizduoji, aš prašau maistui 10 ar 15 litų, tai jis zirzia baisiausiai". O visi žinojo, kad po kiekvieno spektaklio jis eidavo į "Metropolį" kortomis palošti ir konjako išgerti. Išeidamas visada šveicoriui duodavo 50 litų. Taip jo vidinė didybė liepdavo".    

"Gražuolis Kazys Binkis, amžina bohema, mūsų namų lankytojas. Kai jis rašė "Atžalyną", tėvas jo ieškodavo, žinodamas, kur galima surasti. Binkis parašo vieną veiksmą ir dingsta. Atoriai repetuoja, repetuoja, o kito veiksmo dar nėra. Suranda tėvas autorių ir priverčia rašyti kitą veiksmą. Abu užsidarę rėkauja, mostaguoja rankomis, kol iškepamas kitas veiksmas. Tada vėl bohema..."

"Tėvas mokėjo visą Puškiną. Dar kai mes gyvenome Etmonų gatvėje, tik man grįžus, eidavome su juo į Basanavičiaus gatvę, į teatrą. Tai jis sakydavo taip: "Jeigu mes einame pro Trakų gatvę, tai tiek Puškino "Onegino" posmų, o jeigu einame kitu keliu, tai dviem posmais daugiau". Kelią jis skaičiuodavo Puškino eilėmis".  "Tyto alba", 2002 m.