Į pradžią

Post scriptum

Post scriptum

Antrojoje Galinos Dauguvietytės knygoje skamba tas pats balsas, patraukęs daugybę įvairaus amžiaus gerbėjų: atviras, tiesus, ironiškas, negailestingas ir romantiškas. Autorė atsako į žurnalistės Ingos Liutkevičienės klausimus apie gyvenimą ir mirtį, jaunystę ir senatvę, meilę ir tikėjimą, ploitiką ir meną.

"- Kelis dešimtmečius gyvenate ant Tauro kalno Vilniuje. Ar esate iš tų žmonių, kurie myli Vilnių ir yra šio miesto patriotai?

- Lankiau Dramos studiją, o tada kiekviena įstaiga privalėdavo siųsti savo darbuotojus valyti griuvėsių. Jokių ekskavatorių nebuvo. Mes ėjome valyti griuvėsių Pylimo ir Konarskio gatvės kampe, kur dabar yra parkelis, priešais reformatų bažnyčią.  Ten buvo vienos plytos - sugriuvę namai. Jokių pirštinių, jokios technikos - viską darėme plikomis rankomis. Bet buvo entuziazmo. Nesavu balsu, niekieno neliepiami bliaudavom: "Broliai, atstatysim miestą Gedimino!".

"- Kokias išdaigas krėsdavote mokykloje?

"- Eidavau į gimnaziją su įvairiu turtu - su bliūdais, tarkom. Eidavau apsiginklavusi ir svajodama, ką darysiu, bet ne moksluose. Vasarą atsinešiau į mokyklą bliūdą ir litrinį butelį rašalo. Lietuvių kalbos mokytoja Januškevičiūtė blogai matė. Į bliūdą pripyliau rašalo, sumerkiau basas kojas. Iškvietė mane prie lentos, klasė džiūgauja - laimės valanda. Ji pažiūri - nieko nesupranta. Mergaitė su uniforma, batukai "laiveliai", juodi, o klasė leipsta, nes aš kojų pirštus judinu".

 "- Pirmąjį bučinį prisimenate?

 - Pirmą kartą mane pabučiavo paskutinėje klasėje Joniškyje. Tai po to bėgau laukais ir visą dieną dantis valiausi - taip man buvo baisu. Maniau, kad dabar jau bus vaikas".

"- Jums patiko dirbti kolektyve?

- Dirbau, patiko ir draugavome, bet kolektyvas - tai avinų banda. Yra bandos jausmas".  

"- Galina, kas yra gyvenimas?

- Gyvenimas yra meilė". "Tyto alba", 2006